Pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį teisę į privalomąją palikimo dalį turi palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas.

Jie paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog prie apibrėžto asmenų rato priskirtini ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties.

Palikėjas (mirusysis) prieš mirtį sudarė testamentą, kuriame nieko nepaliko artimajam

Jeigu asmuo nesudaro testamento, preziumuojama, kad jo valią atitinka tokie paveldėjimo santykiai, kokie nustatyti įstatymo. O paveldint pagal įstatymą, CK 5.11 straipsnis nurodo įpėdinių pagal įstatymą eiles. Paveldint pagal įstatymą įpėdiniai lygiomis dalimis yra:

1) pirmos eilės – palikėjo vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties;

2) antros eilės – palikėjo tėvai (įtėviai), vaikaičiai;

3) trečios eilės – palikėjo seneliai tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės, palikėjo provaikaičiai;

4) ketvirtos eilės – palikėjo broliai ir seserys, proseneliai ir prosenelės tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės;

5) penktos eilės – palikėjo brolio ir sesers vaikai (sūnėnai ir dukterėčios), taip pat palikėjo tėvo ir motinos broliai ir seserys (dėdės ir tetos);

6) šeštos eilės – palikėjo tėvo ir motinos brolių ir seserų vaikai (pusbroliai ir pusseserės).

Tuo tarpu fizinis asmuo, jeigu –žino konkrečius asmenis, kuriems nori po mirties palikti savo turtą, gali išreikšti valią dėl paveldėjimo, sudarydamas testamentą ir palikti turtą savo nuožiūra pasirinktiems įpėdiniams.

Palikėjas, sudarydamas testamentą, gali būti užtikrintas, kad po mirties jo sukauptas turtas bus paveldėtas pagal jo valią.

Tokiu atveju, jeigu palikėjas sudaro testamentą t.y. testamente nurodo kam po mirties palieka savo turtą, tuomet palikėjo turtas ir atitenka testamente nurodytam/nurodytiems asmenims.

Valstybės įsikišimas į paveldėjimo santykius

Asmeniui yra suteikiama laisvė disponuoti savo nuosavybe, laisvė nuspręsti kam po mirties atiteks visas jo turtas, tačiau ši laisvė yra ribojama įstatyme nustatytais atvejais.

Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas teisę į privalomąją palikimo dalį, apribojo testamento laisvės principo veikimą.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad testamento laisvės ribojimo būtinybę lemia privalomųjų įpėdinių teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo principas, kurio esmė - užkirsti piktnaudžiavimą testamento laisve ir artimiausius šeimos narius, reikalingus paramos, be priežasties nušalinus nuo palikimo, apginti, suteikiant jiems teisę į privalomąją palikimo dalį, nepaisant testamento turinio.

Teisės į privalomąją palikimo dalį suteikimas artimiausiems šeimos nariams remiasi šeimos narių solidarumo samprata, kuri šeimos narį įpareigoja ne tik naudotis teisėmis, bet ir prisiimti pareigas, šiuo atveju – rūpintis savo šeimos narių gerove.

Taigi, ribodamas testamento laisvę, įstatymų leidėjas gina viešąjį interesą ir, derindamas nurodytus principus bei užtikrindamas palikėjo ir jo šeimos narių bei visuomenės interesų pusiausvyrą, stiprina šeimos vienybės ir šeimos narių tarpusavio atsakomybės ir suvokimą visuomenėje.

Įpėdinio, paveldinčio teisės į privalomąją palikimo dalį pagrindu, teisinis statusas paveldėjimo santykiuose yra lygiavertis įpėdiniams pagal testamentą ar įstatyminiams įpėdiniams.

Kokia tvarka turi būti nustatoma, jog asmuo turi teisę į privalomąją palikimo dalį?

Teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis Teismų praktika Nr. 17, 2002 m. psl.454-455) yra įvardijusi kriterijus, kuriems esant išlaikymo reikalingumas yra preziumuojamas.

Išlaikymo reikalingumas yra preziumuojamas, kai toks asmuo palikėjo mirties dieną yra nepilnametis, nedarbingas dėl savo amžiaus (sulaukęs senatvės pensijos amžiaus) ar sveikatos būklės (nedarbingumas), taip pat jeigu jis yra palikėjo sutuoktinis ir augina bendrą savo ir palikėjo nepilnametį vaiką.

Be to, išlaikymo reikalingumas palikėjo mirties dieną CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustaty­tiems asmenims (palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai)) yra preziumuojamas ir tada, kada įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš palikėjo šiems asmenims buvo priteistas iš­laikymas.

Taigi, esant šioms aplinkybėms, CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytiems asmenims (palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai) teisė į privalomąją palikimo dalį yra preziumuojama, ir įstatymo nustatyta tvarka į priklausančią privalomąją palikimo dalį jiems turi būti išduodamas paveldėjimo teisės liudijimas.

Tuo tarpu kiti asmenys, pretenduojantys į palikimą, ir manantys, jog toks paveldėjimo tei­sės liudijimas buvo išduotas nepagrįstai, nes iš tikrųjų nebuvo paveldėjimo teisės pagal CK 5.20 straipsnį, gali kreiptis į teismą, ginčydami palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, motyvuodami tuo, kad palikėjo mirties dieną CK 5.20 straips­nio 1 dalyje nustatytam asmeniui išlaikymas nebuvo reikalingas.

Pažymėtina, kad išlaikymo reikalingumas, taigi teisė į privalomąją palikimo dalį, CK 5.20 straipsnio 1 dalyje išvardytiems asmenims gali būti pripažinta ir kitais, be anksčiau pami­nėtųjų, atvejais.

Tačiau visais kitais atvejais, be anksčiau minėtųjų, išlaikymo reikalingumas nėra įstatymo preziumuojamas ir turi būti nustatytas teismine tvarka.

Tokiu atveju, jeigu kitiems įpėdiniams pagal įstatymą arba pagal testamentą paveldėjimo teisės liudijimai įstatymo nustatyta tvarka dar nėra išduoti, asmuo, pretenduojantis į paliki­mą CK 5.20 straipsnio 1 dalies pagrindu, per trijų mėnesių terminą nuo palikimo atsiradi­mo dienos gali kreiptis į teismą su pareiškimu dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustaty­mo t.y. kad palikėjo mirties pretendentui buvo reikalingas išlaikymas ir jis turi teisę į privalomąją palikimo dalį.

Kita vertus, asmuo, pretenduojantis į palikimą CK 5.20 straipsnio 1 dalies pagrindu, per tri­jų mėnesių terminą kreiptis į teismą su ieškiniu.

Tokiu atveju, jeigu kitiems įpėdiniams pagal įstatymą arba pagal testamentą paveldėjimo teisės liudijimai įstatymo nustatyta tvarka jau yra išduoti, asmuo, pretenduojantis į paliki­mą CK 5.20 straipsnio 1 dalies pagrindu, gali kreiptis į teismą su ieškiniu, ginčydamas kitų įpėdinių palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotus paveldėjimo teisės liudijimus.

Prezumpcija byloje gali būti nuginčyta

Pensinio amžiaus ar neįgaliems asmenims nereikia įrodinėti, kad jiems reikalingas išlaikymas, nes vadovaujamasi nuostata, kad vien dėl amžiaus ir sveikatos būklės jiems išlaikymo reikia (CK 3.72 str. 2 d.), tačiau ši prezumpcija byloje gali būti nuginčyta, t. y. nedraudžiama teismui nustatyti priešingai, kad pensininkas ar neįgalusis yra apsirūpinęs ir jam išlaikymas nėra reikalingas.

Ar teisę į privalomąją palikimo dalį turi palikėjo (mirusiojo) suaugęs neįgalus vaikas?

Pabrėžtina, kad teisę į privalomąją palikimo dalį turi tik tokie palikėjo vaikai, kurie palikėjo mirties dieną atitinka asmens, reikalingo išlaikymo, teisinį statusą.

Na, dėl palikėjo nepilnamečio vaiko, ar nepilnamečio neįgalaus vaiko keblumų nėra, nes ir taip visiem suprantama, kad tokiems vaikams išlaikymas reikalingas ir jie vienareikšmiškai turi teisę į privalomąją palikimo dalį.

Tuo tarpu palikėjo vaiko nedarbingumo dėl neįgalumo faktas, jei neįgalumas nustatytas ne jo nepilnametystės metu nepreziumuojamas. Paprasčiau tariant, palikėjo (mirusiojo) suaugusiam neįgaliam vaikui būtina įrodyti, kad palikėjo mirties dieną jam neįgaliam suaugusiam vaikui reikalingas išlaikymas.

Neįgalus palikėjo vaikas pagal įstatymą turi teisę į privalomąją palikimo dalį, jei išlaikymo reikalingumas palikėjo mirties dieną įrodytas.

Asmenimis, kuriems reikalingas išlaikymas, laikytini asmenys, kurie neturi pajamų arba jų turi nepakankamai, taigi iš to seka, kad teisė į privalomąją palikimo dalį nesiejama su tokių asmenų nedarbingumu, o siejama su išlaikymo reikalingumu.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nedarbingumo dėl neįgalumo, visiška negalia, nuolatinės slaugos reikalingumas yra esminiai požymiai, rodantys įpėdinio atitiktį CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, tačiau įrodinėjimo dalykas neapribojamas vien paminėtais faktais.

Neįgaliam palikėjo vaikui nereikia įrodyti poreikio būti išlaikomam, tačiau būtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagrįsti, kad jis neturi pakankamai lėšų ir išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms, tačiau jų nepakanka būtiniems gyvenimo poreikiams patenkinti, nepretenduojant į palikimo dalį.

Taip pat turi būti atsižvelgiama ne tik į poreikį būti išlaikomam, bet ir į faktą, ar asmuo negali savęs išlaikyti, nėra išlaikomas ar neturi teisės įgyvendinant socialines garantijas.

Tai, kad neįgalus asmuo išlaikomas valstybės, nebūtinai reiškia, kad jis neturi pakankamai lėšų būtinoms gyvenimo reikmėms tenkinti.

Ar teisę į privalomąją palikimo dalį turi mirusiojo sutuoktinis?

Pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį palikėjo sutuoktinis, kuriam palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, priskiriamas prie asmenų, pagal įstatymą turinčių teisę paveldėti, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš paveldėtojų tektų paveldint pagal įstatymą, jeigu testamentu neskirta daugiau į privalomąją palikimo dalį.

Aiškinant pirmiau nurodytą palikimo teisinių santykių reguliavimą, pabrėžtina, kad teisę į privalomąją palikimo dalį turi tik tokie palikėjų sutuoktiniai, kurie palikėjo mirties dieną atitinka asmens, reikalingo išlaikymo, teisinį statusą. 

Taigi, kaip ir suaugusiam nedarbingam vaikui, taip ir palikėjo sutuoktiniui būtina įrodyti, kad palikėjo mirties dieną palikėjo sutuoktiniui reikalingas išlaikymas

Kaip teismas sprendžia ar asmeniui reikalingas išlaikymas?

Įstatymų leidėjas, nustatydamas išlaikymo reikalingumą kaip vieną iš juridinę reikšmę turinčių faktų, lemiančių teisės į palikimo privalomąją dalį atsiradimą, detaliau neatskleidė šios sąvokos turinio.

Kasacinio teismo nurodyta, kad tokiu atveju, kiekvienoje konkrečioje byloje taikydamas šią teisės normą, ją aiškina teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. 

Įstatymų leidėjas teisę į privalomąją palikimo dalį sieja tik su išlaikymo reikalingumu ir, kad teisei į privalomąją dalį neturi reikšmės testamento turinys.

Dargi įstatymų leidėjas teisę į privalomąją palikimo dalį sieja tik su išlaikymo reikalingumu, kuris konstatuojamas pagal visumą bylos aplinkybių.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas yra nurodęs, kad teisė į privalomąją palikimo dalį nėra siejama ir su mirusiojo teiktu išlaikymu.

Ta prasme jeigu palikėjas iki savo mirties teikė išlaikymą asmeniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį, tai viena ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl teisės į privalomąją palikimo dalį įgijimo.

Taigi sprendžiant dėl teisės į privalomąją palikimo dalį būtina įvertinti tik reikalavimą reiškiančios šalies išlaikymo reikalingumą palikėjo mirties dieną.

Kasacinio Teismo nurodyta ir tai, kad kai paveldėjimo teisės normų nenustatyta išlaikymo reikalingumo kriterijų, yra atsižvelgtina į kitas CK normas, nustatančias išlaikymo reikalingumo šeimos nariams kriterijus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, pasisakant dėl išlaikymo reikalingumo kriterijų, nurodyta, kad įrodinėjimo dalykas tokiose bylose neapribojamas pavieniais faktais, susijusiais su asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, amžiumi, sveikatos būkle, darbingumu ar pajamomis.

Klausimas dėl išlaikymo reikalingumo sprendžiamas, teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą.

Be to, teismas spręsdamas dėl teisės į privalomąją palikimo dalį įvertina ir asmens išnaudotas visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms, t.y. išnaudotą galimybę gauti nedarbingumo pašalpą, pensiją, socialinę paramą, socialinį būstą.

Šių kriterijų sąrašas nėra baigtinis – teismai kiekvienoje byloje turi individualiai įvertinti nustatytas aplinkybes ir jų reikšmę

Sunki materialinė padėtis, atsiradusi dėl asmens neveikimo, neįgyvendinant savo subjektinių teisių (teisės į valstybės paramą ir kt.), nevertintina kaip pagrindas išlaikymo reikalingumui konstatuoti, jei palikimo atsiradimo metu tokią teisę asmuo galėjo įgyvendinti, tačiau neįgyvendino dėl priežasčių, kurios nepripažintinos svarbiomis.

Sprendžiant išlaikymo reikalingumo klausimą, teismas privalo atsižvelgti į pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį (be gaunamų pensijų ir kitų išmokų), nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą (registruojamą), taip pat į turimus banko indėlius, vertybinius popierius, kitas pajamas.

Teisė į privalomąją palikimo dalį įstatyme siejama ne su viena ar keliomis aplinkybėmis, susijusiomis su asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, amžiumi, sveikatos būkle, darbingumu ar pajamomis, o su būtinumu leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti objektyviai sumažėjusias asmens galimybes įsidarbinti, kitais būdais gauti pajamų ir kitas faktines aplinkybes, iš kurių visumos galima padaryti išvadą, kad palikėjo mirties dieną asmuo neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms ir objektyvios galimybės tokių pajamų gauti, nepretenduodamas į palikimo dalį.

Konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą (pavyzdžiui, valstybės pašalpą), nepriklausomai nuo to, ar tokią teisę įgyvendino.

Pažymėtina ir tai, kad išlaikymo reikalingumas nustatomas taikant bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo imperatyvus, taip pat proporcingumo principą pagal kurį teisės aktų nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti.

Išlaikymo reikalingumo įrodinėjimo našta

Įrodinėjimo našta dėl išlaikymo reikalingumo tenka abiems pusėms.

Tai yra įpėdiniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį, tenka pareiga įrodyti išlaikymo reikalingumą palikėjo mirties dieną.

Tokiais atvejais būtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti objektyviai sumažėjusias asmens galimybes įsidarbinti, kitais būdais gauti pajamų ir kitas faktines aplinkybes, iš kurių visumos galima padaryti išvadą, kad palikėjo mirties dieną asmuo neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms ir objektyvios galimybės tokių pajamų gauti, nepretenduodamas į palikimo dalį.

Kitiems įpėdiniams, nesutinkantiems su tokiu reikalavimu, tenka pareiga įrodyti, jog įpėdiniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį, palikėjo mirties dieną nėra reikalingas išlaikymas.

Patikėkite Savo Rūpesčius Mums.

Kreipkitės, Jeigu Kažkas Siekia Nepagrįstai Praturtėti ar Esate Neteisingai Apleisti