📌 Palikėjas ir jo turto paveldėjimas
Jeigu asmuo nesudaro testamento, preziumuojama, kad jo valią atitinka tokie paveldėjimo santykiai, kokie nustatyti įstatymo. Paveldint pagal įstatymą, CK 5.11 straipsnis nurodo įpėdinių pagal įstatymą eiles. Jie paveldi lygiomis dalimis.
1️⃣ pirmos eilės – palikėjo vaikai (įvaikiai) ir vaikai, gimę po jo mirties;
2️⃣ antros eilės – palikėjo tėvai (įtėviai), vaikaičiai;
3️⃣ trečios eilės – seneliai iš abiejų tėvų pusių, provaikaičiai;
4️⃣ ketvirtos eilės – broliai, seserys, proseneliai, prosenelės;
5️⃣ penktos eilės – sūnėnai, dukterėčios, dėdės ir tetos;
6️⃣ šeštos eilės – pusbroliai ir pusseserės.
Jei nėra šeštos eilės giminaičių ir nėra sudaryto testamento, palikėjo turtas atitenka valstybei.
📜 Jeigu asmuo žino konkrečius asmenis, kuriems nori po mirties palikti savo turtą, gali išreikšti valią dėl paveldėjimo, sudarydamas testamentą ir palikti turtą savo nuožiūra pasirinktiems įpėdiniams, kurie gali būti ir net nesusiję su juo giminystės ryšiais.
Tokiu atveju, jeigu palikėjas sudaro testamentą t.y. testamente nurodo kam po mirties palieka savo turtą, tuomet palikėjo turtas ir atitenka testamente nurodytam/nurodytiems asmenims.
🛑 Valstybės įsikišimas į paveldėjimo santykius
Asmeniui yra suteikiama laisvė disponuoti savo nuosavybe, laisvė nuspręsti kam po mirties atiteks visas jo turtas, tačiau ši laisvė yra ribojama įstatyme nustatytais atvejais.
📌 Pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį teisę į privalomąją palikimo dalį turi: palikėjo vaikai (įvaikiai), palikėjo vaikai, gimę po jo mirties, sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas. Ši įstatymo nuostata taikytina tik tuo atveju, kai paveldima pagal testamentą.
Tačiau būtina pažymėti, kad asmenys privalomąją palikimo dalį gali gauti tik atsižvelgiant į įstatyme nustatytas įpėdinių eiles. Jeigu yra pirmos eilės įpėdinių, t.y. vaikų (įvaikių), teisė į privalomąją palikimo dalį priklauso jiems, o palikėjo tėvai (antros eilės įpėdiniai) – šios teisės neįgyja. Pavyzdžiui, jeigu testatorius palieka visą savo turtą sūnui (pirmos eilės įpėdiniui) ir šis palikimą priima, mirusiojo tėvai neturi teisės į privalomąją palikimo dalį, nes tokiu atveju ir paveldint pagal įstatymą tėvai negalėtų paveldėti turto.
💰 Įstatyme yra numatyta, kad nepaisant testamento turinio, palikėjo vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai) ir sutuoktinis paveldi pusę tos dalies, kuri jiems priklausytų paveldint pagal įstatymą. Tarkim, jeigu tėvas turi du vaikus ir testamentu vienam iš jų užrašo visą savo turtą, tokiu atveju vaiko, kuris pagal testamentą neturi paveldėjimo teisės, privalomoji palikimo dalis būtų 1/4, t.y. pusė tos dalies, kuri jam priklausytų paveldint pagal įstatymą, kas minimo pavyzdžio atveju būtų 1/2. Įstatymas taip pat numato, kad nustatant privalomosios dalies dydį yra atsižvelgiama į paveldimo turto vertę, įskaitant įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenų vertę (CK 5.20 str. 2 d.).
⚖️ Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas teisę į privalomąją palikimo dalį, apribojo testamento laisvės principo veikimą.
🛡️ Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad testamento laisvės ribojimo būtinybę lemia privalomųjų įpėdinių teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo principas, kurio esmė užkirsti piktnaudžiavimą testamento laisve ir artimiausius šeimos narius, reikalingus paramos, be priežasties nušalinus nuo palikimo, apginti, suteikiant jiems teisę į privalomąją palikimo dalį, nepaisant testamento turinio.
🛡️ Įstatymų leidėjas teisės į privalomąją palikimo dalį institutu apsaugo tuos artimiausius šeimos narius, kurie negali užtikrinti savo ekonominio egzistavimo. Juo nėra siekiama užtikrinti šeimos narių aukšto gyvenimo standarto. Todėl išlaikymo reikalingumas gali būti konstatuojamas, kai asmens turtinė padėtis yra tokia, kad jis negali patenkinti būtinųjų savo gyvenimo reikmių.
🛡️ Taigi, ribodamas testamento laisvę, įstatymų leidėjas gina viešąjį interesą ir, derindamas nurodytus principus bei užtikrindamas palikėjo ir jo šeimos narių bei visuomenės interesų pusiausvyrą, stiprina šeimos vienybės ir šeimos narių tarpusavio atsakomybės ir suvokimą visuomenėje.
🛑 Teisė į privalomąją palikimo dalį turi palikėjo įpėdiniai tik tuo atveju, jeigu jiems palikimo atsiradimo diena yra reikalingas išlaikymas
Asmuo teisę į privalomąją palikimo dalį gali įgyti tik esant šių sąlygų visumai:
(i) asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, patenka į CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytą asmenų ratą, t. y. asmuo yra palikėjo vaikas (įvaikis), sutuoktinis, tėvas (įtėvis) (subjektų ratą apibrėžianti sąlyga);
(ii) asmeniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį, palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas (išlaikymo reikalingumo sąlyga);
(iii) palikėjas testamentu šiam asmeniui neskyrė turto arba skyrė mažiau negu pusę tos dalies, kuri tektų paveldint pagal įstatymą (privalomosios turto dalies dydžio sąlyga).
‼️Asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, išlaikymo reikalingumas nėra preziumuojamas
Išlaikymo reikalingumo įrodinėjimo našta tenka asmeniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį. Asmenims, nesutinkantiems su tuo, kad asmuo yra reikalingas išlaikymo, tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jie grindžia savo atsikirtimus.
Teisė į privalomąją palikimo dalį nesiejama su palikėjo teiktu išlaikymu. Ta prasme jeigu palikėjas iki savo mirties teikė išlaikymą asmeniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį, tai viena ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl teisės į privalomąją palikimo dalį įgijimo. Tačiau aplinkybė, kad palikėjas, būdamas gyvas, rėmė pareiškėją finansiškai, gali būti vertinama, sprendžiant, ar palikimo atsiradimo dieną pareiškėjui buvo reikalingas išlaikymas, įvertinant ją kartu su kitų bylos duomenų visuma.
🔎 Išlaikymo reikalingumui konstatuoti būtini kriterijai
✅ Išlaikymo reikalingumas asmeniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį, turi būti nustatytas palikėjo mirties dieną. Todėl būtent palikėjo mirties dieną turi būti nustatyta tokia asmens turtinė padėtis, dėl kurios jis negali patenkinti būtinųjų savo gyvenimo reikmių.
✅ CK 5.20 straipsnio 1 dalies normos lingvistinė analizė suponuoja, kad išlaikymo reikalingumui nustatyti neturi reikšmės asmens turtinė padėtis, buvusi iki palikėjo mirties dienos ar po palikėjo mirties dienos. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas nereikalauja įvertinti asmens turtinės padėties pokyčių ir šių pokyčių priežastingumo, įstatymų leidėjas nereikalauja įvertinti nei pokyčių iki palikėjo mirties momento, nei įvykusių po palikėjo mirties, pvz., teisei į privalomąją dalį pripažinti neturėtų reikšmės aplinkybė, jei po palikėjo mirties asmuo, pretenduojantis į privalomąją dalį, laimėtų loterijoje tokią sumą, kuri leistų šiam asmeniui patenkinti būtinąsias savo gyvenimo reikmes.
✅ Kasacinio teismo praktikoje gana išsamiai aptarti išlaikymo reikalingumui konstatuoti būtini kriterijai: klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. Vertinant būtina atsižvelgti į tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą.
✅ Konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo atitinkamos būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą. Teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą pareiškėjui palikimo atsiradimo metu, turėtų įvertinti, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms.
✅ Klausimas dėl išlaikymo reikalingumo gali būti teigiamai išspręstas tik teismui įvertinus visą palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens turtinę padėtį ir konstatavus, kad jis savo pajamomis ir jam priklausančiu turtu neturi galimybės patenkinti būtinųjų savo poreikių. Tuo tikslu teismas turi nustatyti:
a) kokį turtą, įskaitant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį, asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, palikimo atsiradimo dieną valdė nuosavybės teise; ar gyveno (gyvena) testatoriui priklausančiose gyvenamosiose patalpose; kur deklaravo savo gyvenamąją vietą; ar turi kitą gyvenamąją vietą;
b) kokias pajamas toks asmuo gavo palikimo atsiradimo dieną ir kokias galimybes turėjo gauti didesnes pajamas, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms ir konkretiems tokio asmens poreikiams;
c) kokia asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas, susiję su teisėmis gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą; asmens nedarbingumas yra reikšmingas sprendžiant dėl įpėdinio atitikties CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, bet įrodinėjimo dalykas negali būti apribojamas vien šiuo faktu; būtina įrodyti minėtas aplinkybes, kad palikėjo mirties dieną nedarbingas įpėdinis neturėjo pakankamai turto ir pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms patenkinti, todėl jam buvo reikalingas palikėjo išlaikymas.
✅ Kasacinis teismas, aiškindamas CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytą asmens išlaikymo reikalingumo sąlygą, būtiną teisei į privalomąją palikimo dalį įgyti, be kita ko, bendrai yra nurodęs, kad jei byloje paaiškėja aplinkybės, jog išlaikymo reikalingumą įrodinėjantis asmuo pats kaltais veiksmais sukūrė savo sunkią materialinę padėtį (piktnaudžiaudamas alkoholiu, tyčia susižalojęs, iššvaistęs turėtą turtą ir pan.), teismas turi įvertinti šias aplinkybes ir spręsti, ar jos nesudaro pagrindo netenkinti prašymo nustatyti išlaikymo reikalingumo faktą, būtiną siekiant įgyti teisę į privalomąją palikimo dalį.
✅ Taigi, jei asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, dėl savo piktnaudžiavimo teise tapo nepajėgus apsirūpinti pragyventi būtinomis gyvenimo reikmėms lėšomis, teismas turi teisę atsisakyti pripažinti asmens teisę į privalomąją palikimo dalį.