Tokios valios išraiškos forma – testamentas, kuris apibrėžtinas kaip asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims.
Testamentų, kaip vienašalių sandorių, sudarymui ir galiojimui taikytini bendrieji sandoriams ir specialieji – paveldėjimo teisės normų nustatyti reikalavimai.
Kaip ir kiekvienas sandoris, testamentas turi turėti tokius būtinus elementus: subjektą, valią ir jos išraišką, turinį bei formą.
Kadangi, minėta, testamentas yra sandoris, kurio teisinių padarinių kyla po testatoriaus mirties ir, kilus ginčui dėl testamento turinio, sudarymo aplinkybių ir pan., nebegalima tiesiogiai išsiaiškinti asmens, sudariusio tokį sandorį, valios, tai testamento sudarymo ir tvirtinimo tvarka yra detaliai reglamentuojama, atitinkamai įtvirtintų reikalavimų nesilaikymas gali lemti testamento pripažinimą negaliojančiu.
Testamentą turi teisę sudaryti tik pats palikėjas, t. y. jo negalima sudaryti per atstovą.
Testamentą gali sudaryti tik veiksnus asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir padarinius (CK 5.15 str. 2 d.).
Notaro ar kito įstatymo įgalioto asmens patvirtinti testamentai yra oficialieji; po testatoriaus mirties jų pagrindu testamente nurodyti asmenys paveldi palikėjo turtą, t. y. šie testamentai sukuria paveldėjimo teisinius santykius (CK 5.28 str.).
Asmeniniai testamentai, surašyti testatoriaus ranka, atitinka oficialiuosius testamentus tik tuo atveju, jeigu nustatyta tvarka buvo perduoti saugoti notarui ar konsuliniam pareigūnui užsienyje (CK 5.31 str. 1, 2 d.).
Jeigu asmeniniai testamentai nebuvo perduoti saugoti nurodytiems asmenims, jie turi būti per vienerius metus po testatoriaus mirties pateikti teismui ir jo patvirtinti (CK 5.31 str. 4 d.).
Tiek asmeninio testamento instituto, tiek ir oficialiųjų testamentų paskirtis – užtikrinti fiziniam asmeniui teisę savo valia, kuri išviešinama po mirties, pasirinkti įpėdinius ir paskirstyti jiems po testatoriaus mirties liekantį palikimą.
Testatorius turi teisę atimti paveldėjimo pagal įstatymą teisę iš vieno ar kelių įpėdinių.
Taigi testatorius gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį vienam ar keliems asmenims, nepriklausomai nuo to, ar jie yra įpėdiniai pagal įstatymą (vaikai, tėvai, vaikaičiai, seneliai, broliai, seserys ir kiti asmenys, kuriems įstatymas numato teisę paveldėti mirusio asmens turtą) ar nėra (CK 5.19 str.).
Tačiau įstatymas tam tikriems asmenims numato teisę paveldėti, nepaisant to, jog testatorius testamentu turto jiems nėra palikęs ar palikęs mažiau nei yra privalomoji palikimo dalis. Teisę į privalomąją palikimo dalį mirusiojo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau (CK. 5.20 str.).
Jeigu nėra sudarytas testamentas, tuomet palikėjo turtą paveldį įpėdiniai pagal įstatymą. Įpėdinių eilę pagal įstatymą nusako CK 5.11 str.
Testatorius neturi teisės pavesti kitam asmeniui po testatoriaus mirties nustatyti ar keisti testamento turinį.
Net tuo atveju, kai testatorius pripažįstamas neveiksniu po testamento sudarymo, tai neturi įtakos testamento galiai.
Niekas negali versti asmenį sudaryti testamentą kieno nors naudai tačiau įstatymas nedraudžia asmenims prašyti, kad testatorius sudarytų testamentą. Tuo atveju, kai testamentas sudarytas kam nors paprašius, bet laisva testatoriaus valia, be prievartos ir apgaulės, tai nedaro savaime testamento negaliojančiu.
Testamento pripažinimas negaliojančiu (nuginčijimas)
Ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis pagal įstatymą arba pagal testamentą gali pareikšti tik kiti įpėdiniai, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis (CK 5.17 str.).
Pažymėtina, kad palikėjo vaikai yra pirmos eilės įpėdiniai, todėl jei testamentas būtų pripažintas negaliojančiu (nuginčytas) jie paveldėtų pirmiausia ir tik nesant pirmos eilės įpėdinių, paveldėtų kiti įstatyminiai įpėdiniai.
Vėlesnį testamentą pripažinus negaliojančiu, anksčiau sudarytas testamentas netampa galiojančiu, išskyrus atvejus, kai vėlesnis testamentas pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad jis buvo sudarytas dėl smurto ar realaus grasinimo, taip pat asmens, teismo pripažinto neveiksniu šioje srityje ar ribotai veiksniu šioje srityje.
Įstatymas nustato atvejus, kuriems esant testamentas yra negaliojantis (CK. 5.16 str.)
Negalioja testamentas:
-
sudarytas neveiksnaus šioje srityje asmens
-
sudarytas ribotai veiksnaus šioje srityje asmens
-
kurio turinys neteisėtas ar nesuprantamas
-
Testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu (nuginčytas) ir kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais (pvz. gali būti pripažintas negaliojančiu viešajai tvarkai, gerai moralei prieštaraujantis testamentas, arba testamentas, sudarytas savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti asmens ar testamentas sudarytas dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo, realaus grasinimo)
-
Neišlikęs testamentas neturi galios. Tokio testamento turinio negalima nustatyti teismo tvarka
Kaip minėta aukščiau testamentą gali sudaryti tik veiksnus asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir padarinius (CK 5.15 str. 2 d.).
Siekiant testamentą pripažinti negaliojančiu dėl testatoriaus silpnos sveikatos
Kai testamentą sudarė asmuo, kuris negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės, testamentas gali būti pripažįstamas negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, t. y. dėl to, kad fizinis asmuo, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.
Taigi asmeniui, šiuo pagrindu (CK 1.89 str. pagrindu) pateikusiam ieškinį dėl testamento negaliojimo, tenka pareiga įrodyti, kad testamento sudarymo metu testatorius buvo tokios būsenos, kuri neleido jam adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jo valią atitinkančio sprendimo dėl paliekamo turto. CK nekelia reikalavimų priežasčiai, lėmusiai atitinkamą asmens būseną. Tokia būsena gali būti ir dėl išsivysčiusios ar ūminės ligos.
CK 1.89 straipsnio pagrindu nuginčijami sandoriai priskiriami prie sandorių su valios trūkumais.
Testamentas gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tuo atveju, kai jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties (ligos ar kt.) neatitinka tikrosios testatoriaus šalies valios.
Pasisakydamas dėl šios normos aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.).
Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 str. pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę.
Kasacinis Teismas bylose dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais yra konstatavęs, kad testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valią. Testamentą testatorius sudaro laisva valia be prievartos, suklydimo.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų.
Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė, taip pat gali turėti reikšmės ir valios įforminimo trūkumai, nors atskirai paėmus sandorio galiojimui įstatymo reikalaujamos formos laikymosi prasme jie ir nėra esminiai.
Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas įvertina esančius byloje įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.
Kai nagrinėjant bylą reikia išsiaiškinti klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę.
Asmens būseną, kaip juridinį faktą, paprastai patvirtina teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu.
Eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu.
Turi būti įvertinami įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingai – motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus.
Mirusiojo testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbtina. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. Ši moralinė nuostata taikant testamento sudarymo tvarką reglamentuojančias normas įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigą įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus bei įstatyme nustatytą pareigą vadovautis šiais principais ir teismui aiškinant įstatymus bei taikant juos.
Testamento pripažinimas negaliojančiu dėl to, kad jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties neatitinka tikrosios sandorio šalies valios, galimas tik išskirtiniais atvejais, tad teismų išvada, jog testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta tik tuo atveju, jei gaunami patikimi duomenys apie asmens negebėjimą išreikšti savo valią ir (arba) išreikštosios valios neatitiktį tikrajai valiai, pašalinamos visos pagrįstos abejonės dėl išreikštos palikėjo valios atitikties jo tikrajai valiai.
Siekiant testamentą pripažinti negaliojančiu todėl, kad testatoriui buvo naudotas psichologinis spaudimas
Testamentą galima siekti nuginčyti ir CK 1.91 str. pagrindu (Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu).
Pažymėtina, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų. Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Taigi besikreipiantis asmuo turi pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius CK 1.91 straipsnyje įtvirtinto sandorio negaliojimo pagrindo buvimą.
Jei testamentas yra teisiškai nuginčijamas, paprastai turtas paveldimas taip, tarsi minėtasis dokumentas niekada ir nebuvo sudarytas.