Skyrybos dėl sutuoktinio kaltės

Nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės galima net tada, kai nuo santuokos sudarymo nėra praėję daugiau kaip metai.

sutuoktinio kaltės
Kategorijos:

Toks santuokos nutraukimo būdas kainuoja brangiausiai.  Tačiau gyvenimas yra toks koks yra,  tad reikia stengtis, kad sunkus skyrybų procesas vyktų ir baigtųsi kuo sklandžiau. Taigi pasirinkus gerą skyrybų advokatą savo tikslus bus pasiekti lengviau. Sutuoktinio kaltės - būtina ieškoti ir įrodyti, siekiant nutraukti santuoką šiuo būdu. 

Sutuoktinio kaltės- Skyrybos (santuokos nutraukimas) dėl sutuoktinio kaltės - Konsultacija

Civiliniame kodekse įtvirtinta sutuoktinio teisė, o ne pareiga reikalauti nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės. Todėl net ir esant įstatymo numatytoms aplinkybėms, sutuoktiniai gali kreiptis dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu.

Jie taip pat gali pasirinkti separacijos režimą, o po metų vienas iš jų gali prašyti nutraukti santuoką pagal CK 3.55 str. t.y santuokos nutraukimas vieno sutuoktinio prašymu.

Kaip ir bet kuria kita, teise nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės negalima piktnaudžiauti. Todėl kreiptis į teismą nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės galima tik tada, kai kitas sutuoktinis iš tikrųjų kaltas, kad santuoka iširo.

Santuokos nutraukimo sąlygos (CK 3.60 str.)

Sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką įstatyme nustatytais pagrindais, jeigu ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės.

Kai vienas sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo santuokines pareigas, teisingumas reikalauja suteikti kitam  – nukentėjusiajam sutuoktiniui tam tikrą satisfakciją. Iš esmės pažeidusiam savo santuokines pareigas savo sutuoktiniui turi atsirasti atsakomybė. Kaltės principo įvedimas į šeimos teisę turi prevencinę ir auklėjamąją reikšmę.

Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras jų gyvenimas tapo nebegalimas.

Teismas, spręsdamas klausimą, ar santuoka iširo dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės, kai dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas.

Sutuoktinio pareigos nustatytos 3.26, 3.27, 3.28, 3.293.30; 3.35, 3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose.

Tai lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos.

Būtent šių pareigų pažeidimas iš esmės gali būti laikomas kaltu sutuoktinio elgesiu. Sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės yra jų nevykdymas; tai elgesys, visiškai nepriimtinas atsižvelgiant į šeimos tikslus ir paskirtį visuomenėje, pavyzdžiui, visiškas nesirūpinimas vaikais, visiškas neprisidėjimas prie materialiųjų šeimos poreikių tenkinimo ir panašiai.

Todėl sutuoktinio kaltės nebūtų jeigu šios pareigos būtų pažeistos ne iš esmės, pavyzdžiui, sutuoktinis vieną mėnesį šeimos poreikiams skiria daugiau, o kitą- mažiau lėšų. Kaltės nebus ir kai nesutampa sutuoktinių požiūris į šeimos lėšų panaudojimą (pvz., už šeimos sutaupytus pinigus vienas sutuoktinis nori nusipirkti prabangius kailinius, o kitas – prabangų motociklą), vaikų auklėjimą (vienas sutuoktinis leidžia pirkti viską, kitas stengiasi protingai riboti jų poreikius), tarpusavio lytinį gyvenimą ( nesutampa jų lytinis aktyvumas) ir panašiai.

Kaltės nėra ir kai sutuoktinis negali vykdyti santuokinių pareigų dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, dėl ligos yra nedarbingas, lytiškai nepajėgus ir panašiai. 

Esminiu santuokinių pareigų pažeidimu laikytinas elgesys teisės ir moralės požiūriu: žiaurus elgesys su sutuoktiniu ar kitais šeimos nariais, seksualinis vaikų išnaudojimas ar kitokia prieš vaikus ar kitus šeimos narius vartojama fizinė ar psichinė prievarta, santuokinė neištikimybė, alkoholizmas, narkomanija, religinis fanatizmas ir panašiai.

Viena iš sutuoktinių pareigų yra vienas kitą remti (CK 3.27 straipsnio 1 dalis). Jie privalo būti vienas kitam lojalūs, vienas kitą gerbti, remti moraliai ir materialiai, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo.

Pagal nustatytą sutuoktinių lojalumo pareigą ir jos turinį, jeigu yra sutuoktinio negerbimo faktų, neprisidėjimas pagal galimybes prie bendrų šeimos poreikių patenkinimo, tai pagrindas nustatyti, kad yra sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo.

Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai  elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina.

Nutraukiant santuoką dėl vieno iš sutuoktinio kaltės – kito sutuoktinio kaltė nėra preziumuojama, išskyrus keturis kaltės prezumpcijos atvejus.

Tai reiškia, kad ieškovas, pareiškęs ieškinį, pagal CK 3.60 str. privalo įrodyti atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo.

Tačiau šiais keturiais aukščiau paminėtai atvejais pakanka įrodyti tik patį faktą, su kuriuo siejama atsakovo kaltės prezumpcija, pavyzdžiui, santuokinę neištikimybę.

Įrodžius tokį faktą, pripažįstama, kad atsakovas yra kaltas dėl santuokos iširimo.

Tačiau šios prezumpcijos yra nuginčijamos. Todėl atsakovas turi teisę įrodinėti, kad ieškovo nurodytų faktų iš tikrųjų nebuvo arba, nors ir buvo, yra kitokių aplinkybių, kurios atsakovo kaltę arba apskritai paneigia, arba rodo esant ir ieškovo kaltę. Pavyzdžiui, vyras, kaltinamas santuokine neištikimybe, gali gintis įrodinėdamas, kad neištikima žmona.

Abiejų sutuoktinių kaltė (CK 3.61 str.)

Sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės.

Numatyta atsakovo  teisė gintis nuo jam pareikšto ieškinio neigiant savo kaltę dėl santuokos iširimo. Atsakovas gali įrodinėti, kad ieškovo nurodytų aplinkybių iš tikrųjų nebuvo ir ieškovas meluoja. Antai atsakovas gali paneigti neištikimybės faktą, įrodydamas, kad to, ką teigia ieškovas, niekada nebuvo. Be abejo, atsakovas gali gintis ne tik neigdamas savo kaltę, bet ir nurodydamas esant abiejų sutuoktinų kaltę dėl santuokos iširimo, t.y egzistuojant mišrią kaltę.

Sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys, turi teisę pareikšti priešinį reikalavimą ir prašyti teismą patvirtinti sutuoktinių gyvenimą skyrium. Tokia teise sutuoktinis gali pasinaudoti, kai yra suinteresuotas išsaugoti santuoką ir nenori jos nutraukti. 

Taigi sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės.

Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo, t. y. kad bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas būtent dėl šių priežasčių.

Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį santuokos išsaugojimo atžvilgiu tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes.

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Teismas, nustatęs, kad santuoka iširusi tiek dėl vienos, tiek dėl kitos sutuoktinio kaltės, turi teisę priimti sprendimą, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pavyzdžiui, teismas, remdamasis šalių pateiktais įrodymais, nustato, kad abu sutuoktiniai buvo vienas kitam neištikimi. Tokiai išvadai padaryti nesvarbu, kuris sutuoktinis kaltas labiau, o kuris – mažiau, todėl šių aplinkybių aiškintis neprivalu.

Pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu.

Teismui konstatavus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda labai svarbių teisinių padarinių. Kadangi pripažįstama, kad abu sutuoktiniai kalti dėl santuokos iširimo, nė vienas negali reikalauti kokios nors satisfakcijos ir kito sutuoktinio atsakomybės. 

Tai reiškia, kad nė vienas iš jų neturi teisės prisiteisti iš kito turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą; jeigu sudaryta vedybų sutartis, abiem sutuoktiniams lieka galioti jos sąlygos, jie abu išsaugo teisę į išlaikymą ir panašiai.

Tačiau tokiu atveju, abu sutuoktiniai turi teisę reikalauti grąžinti vienas kitam dovanotus nekilnojamuosius daiktus, jeigu nuo dovanojimo sutarties nėra praėję daugiau nei dešimt metų ir nekilnojamasis daiktas nėra perleistas tretiesiems asmenims.

Santuokos nutraukimo tvarka (CK 3.62 str.)

Santuoka dėl vieno sutuoktinio kaltės nutraukiama ieškinio teisenos tvarka.

Santuokos nutraukimo byla nagrinėjama ne ypatingąja, o ieškinio teisena.

Ieškinys dėl santuokos nutraukimo pareiškiamas apylinkės teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Jeigu ieškovas turi kartu su juo gyvenančių nepilnamečių vaikų, ieškinys dėl santuokos nutraukimo gali būti pareiškiamas taip pat apylinkės teismui pagal ieškovo gyvenamąją vietą. ( CPK 381 str. 1 d.). 

Ieškinys nutraukti santuoką dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės turi būti apmokėtas nustatytu žyminiu mokesčiu, kurio kaina 41 euras (CPK 80 str. 1 d. 5 p.).

Tačiau  dar privaloma paskaičiuoti ir kitą žyminio mokesčio dalį, kurio dydis skaičiuojamas atsižvelgiant į santuokos metu įgyto turto vertę, reiškiamų reikalavimų kiekį ir pobūdį (CPK 80 str. 1 d. 1 p.).

Vieno sutuoktinio reikalavimu byla nagrinėjama uždarame teismo posėdyje.

Pagal  Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalį bylos teismuose nagrinėjamos viešai. Tačiau teismo posėdis gali būti uždaras, jeigu būtina apsaugoti asmeninio ar šeimos gyvenimo slaptumą. Kad byla būtų nagrinėjama uždarame posėdyje, pakanka vieno sutuoktinio prašymo.

Nutraukiant santuoką turi būti išspręsti ir visi kiti su jos nutraukimu susiję klausimai.

Teismas nutraukdamas santuoką, turi išspręsti sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir jų išlaikymo, taip pat vieno sutuoktinio išlaikymo (jeigu jie nėra aptarti vedybų sutartyje)  bei jų bendro turto  padalijimo klausimus (jei jie jo turi), išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka.  

Skyrybos (santuokos nutraukimas) dėl sutuoktinio kaltės - konsultacijaSutuoktinių taikinimas (CK 3.64 str.)

Šia pareigą teismas privalo įgyvendinti tiek rengdamasis nagrinėti bylą, tiek ją nagrinėdamas.

Nors ieškovas kaltina atsakovą dėl santuokos iširimo, įstatymas reikalauja, kad teismas vis vien mėgintų sutaikyti sutuoktiniu. Tačiau sutuoktinių sutaikymo galimybės šiuo atveju gali būti ribotos  – šitai pasireiškia nuo to, kuo pasireiškia atsakovo kaltė. 

Teismas privalo pasiūlyti sutuoktiniams taikiai išspręsti jų abiejų turtinius, vaikų išlaikymo ir auklėjimo klausimus, gyvenamosios vietos, pat kitas santuokos nutraukimo pasekmes. Jeigu sutuoktiniai pareiškia sutinką sudaryti tokią sutartį, teismas turi atidėti bylos nagrinėjimą ir nurodyti, per kiek laiko būtina pateikti sutartį teismui.

Imtis sutuoktinių taikinimo  priemones palikta teismui savo nuožiūra atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Pavyzdžiui, ieškovui nurodžius, kad atsakovas prieš jį ar vaikus vartojo smurtą, bylos nagrinėjimo sustabdymas, galėtų pažeisti tiek  ieškovo, tiek nepilnamečių vaikų interesus. Tokiu atveju, atvirkščiai, būtina kuo greičiau nutraukti santuoką ir, kol ji bus nutraukta, taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Skyrybos (santuokos nutraukimas) dėl sutuoktinio kaltės - konsultacijaLaikinosios apsaugos priemonės (CK 3.65 str.)

Teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas.

Ši norma laikytina bendrąja ir taikytina visais atvejais, kai būtina apginti nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio interesus, pavyzdžiui, sprendžiant vaikų globos (rūpybos), tėvų valdžios ribojimo ar vaikų atskyrimo nuo tėvų ir panašius klausimus.

Laikinosios apsaugos priemonės  – tai dar prieš keliant civilinę bylą teismo taikomos prevencinės priemonės, kurių tikslas apsaugoti turtinius ir neturtinius asmens interesus ir užkirsti kelią žalai šitiems interesams.

Kai taikomos jau iškėlus civilinę bylą, apsaugos priemonės vadinamos – ieškinio užtikrinimo priemonėmis.Tiek vienas, tiek kitas priemones teismas gali taikyti savo iniciatyva arba suinteresuotų asmenų (pvz., vieno sutuoktinio, valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos, prokuroro, policijos ir t. t ) prašymu.

Šių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, t.y tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ir asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Taigi turi būti reali grėsmė vaiko ar sutuoktinio interesams.

Europos Tarybos Ministrų komitetas 1985 m.  kovo 26 d. priimtoje rekomendacijoje patarė valstybėms – Tarybos narėms, numatyti savo įstatymuose veiksmingas poveikio ir apsaugos priemones, kad būtų galima reaguoti į kiekvieną prievartos šeimoje aktą ir užtikrinti prevencinį šių priemonių poveikį, ypač atkreipiant dėmesį būtinumą užtikrinti vaikų apsaugą nuo bet kokios prievartos šeimoje.

Teismas gali taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones:

1. įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium;

2. nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų;

3.  įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu;

4. priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui;

5. areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui klausimas, taip pat siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą;

6. areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtikrinti teismo išlaidų atlyginimą kitam sutuoktiniui;

7. uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose.

Pateiktas laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas nėra išsamus. Septyniuose punktuose įvardytos priemonės atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes gali įgyti specialesnę, konkretesnę išraišką ir tai būtų įstatyme nurodytos priemonės detalizavimas. Todėl teismas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, gali taikyti ir kitokias apsaugos priemones, kurios šiame sąraše nenumatytos, tačiau teismo nuomone, yra būtinos siekiant apsaugoti vaiko ar kito sutuoktinio interesus. Pavyzdžiui, teismas gali uždrausti vienam sutuoktiniui išvežti vaiką į užsienio valstybę, gali perduoti vaiką laikinai globoti kitiems asmenims, kol bus nuspręsta dėl vaiko gyvenamosios vietos, uždrausti vienam iš sutuoktinių prisiartinti arčiau kaip vieną šimtą metrų iki gyvenamosios patalpos, mokyklos ar ikimokyklinės įstaigos, kur vaikas mokosi ar yra auklėjamas, ir panašiai.

Sutuoktinio įpareigojimas gyventi atskirai nuo šeimos galimas, kai sutuoktinis vartoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą, todėl bendras gyvenimas gali padaryti žalos vaikams ir kitam sutuoktiniui.  Sutuoktiniui, atliekančiam vaiko ar kito sutuoktinio atžvilgiu veiksmus, sudarančius administracinio teisės pažeidimo ar nusikaltimo sudėtį, gali būti taikomas administracinis areštas, sulaikymas ir kitos prievartos priemonės, numatytos Administracinių teisės pažeidimų kodekse  ir Baudžiamojo proceso kodekse.

Jeigu nepilnamečio tėvai gyvena skyrium, teismas, siekdamas apsaugoti vaiko interesus, gali nustatyti jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, kol šis klausimas bus išspręstas galutinai. Pavyzdžiui, vaikas gyvena su tėvu, tačiau  motina, inicijuojanti santuokos nutraukimo bylą, pateikia teismui įrodymų, kad tėvas muša vaiką. Tokiu atveju teismas gali laikinai nustatyti  vaiko gyvenamąją vietą su motina.

Kol bus išspręstas sutuoktinių ginčas dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo, teismas gali uždrausti sutuoktiniui atlikti bet kokius veiksmus kuriais būtų trukdoma kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu. Pavyzdžiui, sutuoktinį, kuris laikosi nuomonės, kad namas priklauso asmeninės nuosavybės teise, ir todėl nebeįleidžia kito sutuoktinio, teismas šio prašymu gali įpareigoti netrukdyti jam naudotis gyvenamąja patalpa.

Kol bus išspręsta santuokos nutraukimo byla, teismas gali priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą, kurį šis privalo teikti nepilnamečiams vaikas arba kitam sutuoktiniui. Siekdamas užtikrinti, kad išlaikymas tikrai būtų teikiamas, teismas gali areštuoti tam tikrą atsakovo turtą, iš kurio būtų išieškoma, jeigu atsakovas savanoriškai nevykdytų savo pareigos mokėti išlaikymą.

Teismas gali areštuoti tam tikrą turtą, jeigu yra reali  grėsmė, kad vienas sutuoktinis jį perleis kitiems asmenims, suvaržys, sunaudos ar sunaikins. Turto areštas gali būti taikomas siekiant išsaugoti turtą, kol šis bus padalytas sutuoktiniams, taip pat siekiant užtikrinti atsakovo turtinių prievolių vaikams ar kitam sutuoktiniui įvykdymą (pvz. kitos sutuoktinio turėtų išlaidų atlyginimą).

Sutuoktiniui gali būti uždrausta matytis su nepilnamečiu vaiku arba lankytis tam tikrose vietos, kur jis galėtų susitikti su vaiku (mokykloje, ikimokyklinėje įstaigoje, ligoninėje, kur vaikas gydomas ir pan.), jeigu jis seksualiai išnaudojo vaiką, vartojo prieš jį fizinį ar psichinį smurtą, visais kitais atvejais, kai jo bendravimas su vaiku galėtų būti žalingas šio sveikatai ( tiek fizinei, tiek psichinei).

Šios apsaugos priemonės taikomos ir kai nagrinėjamos sutuoktinių gyvenimo skyrium patvirtinimo bylos.

Skyrybos (santuokos nutraukimas) dėl sutuoktinio kaltės - konsultacija. Tikimės, kad ši teisinė konsultacija Jums buvo naudinga.