Pradžioje paaiškinsime kai kurias sąvokas

Civilinis procesas – tvarka, pagal kurią vyksta civilinių ginčų sprendimas teismo keliu.

Pagrindinė civilinio proceso dalis – nagrinėjimas teisme. Jame betarpiškai tiriami įrodymai. Po jų vertinimo priimamas teismo sprendimas. Juo ginčas yra išsprendžiamas iš esmės.

Ieškovas – civilinio proceso dalyvis. Asmuo, turintis teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Jis reiškia savarankiškus reikalavimus (Ieškinys). Dar paprasčiau, tai asmuo, kuris pirmasis kreipiasi į teismą, siekdamas apginti savo teises.

Atsakovas -civilinio proceso dalyvis (asmuo, turintis teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi), besiginančioji proceso šalis. Jam yra reiškiami reikalavimai (Ieškinys), į kuriuos atsakovas gali atsakyti specialiais procesiniais dokumentais (pvz. priešieškinys, atsiliepimas, triplikas).

Ieškinys – ieškovo procesinis dokumentas.

Apsimestinis sandoris - Kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Apsimestinis sandoris yra toks, kuriame išreikšta valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų, nes juo dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių faktiškai siekė šalys.

Bylinėjimosi pradžia pirmos instancijos teisme

Pateikdama ieškinį dėl santuokos nutraukimo sutuoktinė teigė, kad santuokos metu jokio turto neįgijo, tuo tarpu sutuoktinis teigė, kad santuokos metu, už abiejų sutuoktinių lėšas buvo įsigytas turtas – butas, tačiau buto Pirkimo-pardavimo sutartį ir turto Perdavimo-priėmimo aktą pasirašė sutuoktinės motina.

Taigi byloje reikėjo nustatyti ar Pirkimo–pardavimo sutartis bei Perdavimo–priėmimo aktas dalyje dėl subjekto, t. y. pirkėjo yra apsimestinis sandoris ar ne

Ieškovė M. L. (sutuoktinė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nutraukti santuoką su Atsakovu S. L. (sutuoktiniu) dėl Atsakovo (sutuoktinio) kaltės, nes jis pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, sistemingai piktnaudžiauja alkoholiu, išgėręs būna įkyrus, agresyvus, nepakenčiamas, ne kartą teko kęsti jo psichologinį ir fizinį smurtą, dėl smurto artimoje aplinkoje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Ieškinyje Ieškovė M. L. prašė grąžinti iki santuokos buvusią pavardę, priteisti iš Atsakovo S. L. (sutuoktinio) 2896 Eur neturtinės žalos (dėl patirtų moralinių išgyvenimų, nepatogumų, nekartą sukelto fizinio skausmo); nustatyti dviejų nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su Ieškove M. L. priteisti iš Atsakovo S. L. (sutuoktinio) nepilnamečių vaikų išlaikymui po 115,85 Eur periodinių išmokų, mokamų kas mėnesį kiekvienam vaikui iki vaikų pilnametystės.

Ieškinyje Ieškovė M. L. nurodė, kad santuokoje neįsigijo jokio turto, kreditorių neturi, išlaikymo sau nereikalauja.

Tuo tarpu Atsakovas S. L. (sutuoktinis) iš dalies nesutikdamas su ieškinio reikalavimais pareiškė priešpriešinius reikalavimus (priešieškinį) Ieškovei M. L. , atsakovei A. B. (Ieškovės M. L. mamai), trečiajam asmeniui Z. P. (ginčo buto pardavėjui) dėl santuokos nutraukimo dėl Ieškovės kaltės, pirkimo – pardavimo sutarties, turto perdavimo – priėmimo akto pripažinimo apsimestiniais ir negaliojančiais, turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, jo padalinimo.

Būtent šiame straipsnyje aprašysime, kaip vyko dviejų sutuoktinių kova dėl buto

Kaip rašyta aukščiau Ieškovė M. L. ieškinyje nurodė, kad santuokos metu sutuoktiniai jokio turto neįgijo, tuo tarpu Atsakovas S. L. priešieškinyje nurodė, kad  turtas santuokos metu buvo įgytas.

Kaip gi tai suprasti? Juk teikiant ieškinį dėl santuokos nutraukimo privalu pateikti pažymą iš  Vį „Registrų centro“ apie nekilnojamą turtą, tai negi toje pažymoje nesimatė, kad sutuoktiniai (ar vienas iš sutuoktinių) santuokos metu įgijo ar neįgijo nekilnojamo turto?

Iš tiesų pažymoje iš Vį „Registrų centro“ ir nebuvo jokio įrašo. 

Įrašo nebuvo todėl, kad realiai nė vienas iš sutuoktinių santuokos metu nebuvo sudaręs jokios pirkimo-pardavimo sutarties dėl turto įsigijimo, tačiau Ieškovės M. L. ir Atsakovo S. L. santuokos metu, Ieškovės mama A. B. (Atsakovė) įsigijo butą.

Atrodo, kaip tai gali būti susiję, negi jeigu jau Ieškovė M. L. ir Atsakovas S. L. susituokę, tai jau Ieškovės M. L. mama neturėjo teisės įsigyti nekilnojamo turto, kuris būtų jos asmeninė nuosavybė?

Šioje byloje šaknys užkastos giliau.

Atsakovas S. L. (sutuoktinis) siekė įrodyti, kad iš tikrųjų butą įsigijo santuokos metu abu sutuoktiniai už santuokos metu sutaupytus pinigus (2896 Eur) ir paimtą vartojimo paskolą iš banko (8109,36 Eur), tačiau buto Pirkimo-pardavimo sutartį ir Perdavimo–priėmimo aktą pasirašė Ieškovės M. L. mama (Atsakovė A. B. ).

Atsakovas S. L. siekė įrodyti, kad Pirkimo – pardavimo sandoris yra apsimestinis toje dalyje, kurioje nurodyta, jog sandoris sudarytas sutuoktinės mamos vardu (Atsakovės A. B.)

Atsakovas S. L. aiškino, kad jam kartu su sutuoktine (Ieškove M. L.) gyvenant nuomojamame bute, jie gavo pasiūlymą persikelti į kitą būstą su sąlyga, kad jį pirks. Jie persikėlė į butą, ir nusprendė jį įsigyti.

Buto įsigijimo metu atsakovas dirbo Vilniuje ir visus su buto pirkimu susijusius klausimus su Ieškove derino telefonu. Paskola sumokėta iš bendrų Ieškovės ir Atsakovo santuokoje įgytų lėšų, todėl tikrieji buto pirkėjai yra Ieškovė ir Atsakovas ir šis butas turi būti pripažintas jų bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir padalintas.

Ieškovės mama (Atsakovė A. B.) posėdžio metu nurodė, kad tai būtent ji įsigijo ginčo butą, ir leido savo dukrai su šeima jame gyventi.

Trečiasis asmuo Z. P. (buto pardavėjas) teismo posėdžio metu nurodė,kad mirus jo mamai, mirusios mamos butą pardavė AtsakoveiA. B. (Ieškovės M. L. motinai), kuri pirmiausia sumokėjo pusę buto sumos 2896 Eur avansą, o vėliau sumokėjo likusius 2896 Eur.

Pirmos instancijos teismas, pripažino, kad nekilnojamasis turtas – butas- yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė(Ieškovės M. L. ir Atsakovo S. L. ) ir turtą padalino.

Kyla klausimas, kokie gi įrodymai lėmė, tokį teismo sprendimą?

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tuo metu, kai buvo sudaryta ginčijama sutartis, Atsakovė A. B.(Ieškovės M. L. mama, sutartyje nurodyta buto pirkėja) dirbo kepykloje ir gavo apie 400–450 Eur.

Spręsdamas dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais ir negaliojančiais, teismas nurodė, kad jokių oficialių įrodymų (išrašų iš banko sąskaitų ar pan.), jog ginčijamo sandorio sudarymo metu Atsakovė A. B. (Ieškovės M. L. mama, kurios vardu sudaryta ir pasirašyta buto pirkimo-pardavimo sutartis ir perdavimo–priėmimo aktas) turėjo pakankamai piniginių lėšų minėto buto įsigijimui Atsakovė A. B. nepateikė.

Tuo tarpu byloje pateikti duomenys patvirtina, kad sutuoktinių šeimos turtinė padėtis ginčo sandorio sudarymo metu buvo geresnė, jie dirbo ir gavo didesnes pajamas, paėmė vartojimo paskolą.

Teismas pažymėjo, kad būtent sutuoktiniai gavo 8109,36 Eur kreditą, kuris buvo suteiktas likus maždaug 10 dienų iki minėto buto pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo, o ginčo butas buvo įsigytas už 5792,40 Eur.

Ieškovė teigė, kad vartojimo paskola (8109,36  Eur) buvo panaudota ne butui įsigyti, o kitoms reikmėms.  Ieškovė M. L. detaliai paaiškino, kur buvo panaudota vartojimo paskola (1158 EUR malkoms, 200 EUR skola seseriai, 1158 EUR naujagimio kraiteliui, vežimėliui, 580 EUR Atsakovo S. L. kelionei į užsienį, 580 EUR buto lauko durims, 434 EUR balkono langui, remontui, likę pinigai –pragyvenimui). Tačiau įrodymų nepateikė.

Atsakovas S. L. teigė, kad paskola buvo skirta šeimos būstui įsigyti.

Pirmos instancijos teismas, laikė labiau tikėtina, kad paskola buvo panaudota būsto įsigijimui, nes sutuoktiniai nuosavo gyvenamojo būsto neturėjo, taigi poreikis įsigyti būstą egzistavo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą ir tai, kad paskolos suma viršijo buto pirkimo–pardavimo kainą, o Ieškovės nurodytos vartojimo paskolos panaudojimo aplinkybės nėra įrodytos, priėjo prie išvados, kad tikroji vartojimo paskolos paskirtis buvo nuosavo nekilnojamojo turto pirkimas.

Teismas pripažino, kad nėra įrodymų, jog Atsakovas S. L. domėjosi minėto buto pirkimu, tačiau teismas atsižvelgė į tai, kad Atsakovas tuo metu dirbo kitame mieste ir pasitikėjo Ieškove, kuri tvarkė visus dokumentus dėl buto pirkimo, taip pat atsižvelgė į tai, kad abu sutuoktiniai darė remontus minėtame bute, mokėjo mokesčius, t.y. valdė minėtą nekilnojamąjį turtą ir juo disponavo.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir motyvus, teismas Pirkimo-pardavimo sandorį ir turto Priėmimo – perdavimo aktą pripažino apsimestiniais.

Teismas sprendė, kad butas buvo įsigytas santuokos metu, abiejų sutuoktinių pajamų todėl butas yra Ieškovės M. L. ir Atsakovo S. L. bendroji jungtinė nuosavybė, o buto Pirkimo-pardavimo sutartis ir Priėmimo–perdavimo aktas dalyje dėl subjekto, t. y. pirkėjo yra apsimestinis sandoris.

 

Byla persikelia į apeliacinės instancijos teismą

Iš dalies nesutikdama su apylinkės teismo sprendimu, Ieškovė M. L. (buvusi sutuoktinė) pateikė apeliacinį skundą prašydama pripažinti, kad butas buvo pirktas jos mamos ir, kad butas priklauso jos mamai, o ne abiems sutuoktiniams.

Savo apeliacinį skundą Ieškovė M. L. grindė tuo, kad Atsakovas S. L. ginčydamas sandorį kaip apsimestinį, neįrodė aplinkybės, kad sandorį faktiškai sudarė kitas asmuo, nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis (sutartyje nurodyta Ieškovės mama).

Taip pat Ieškovė teigė, kad Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis ir Ieškovė būtų atlikę kokius nors veiksmus, susijusius su buto paieškomis, derybomis su pardavėjais dėl perkamo buto kainos, atsiskaitymu už perkamą butą ir panašiai. Viską atliko jos mama, kurį galiausiai ir įsigijo butą.

Taip pat savo apeliaciniame skunde Ieškovė teigė, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jos mama ir buto pardavėjas pirmos instancijos teisme davė nuoseklius ir išsamius parodymus apie buto pirkimo aplinkybes, o teismas vertino tik tai, kad Ieškovės mama negalėjo turėti 5792,40 Eur butui įsigyti.

Taip pat Ieškovė nesupranta, kodėl teismas nevertino jos išsamių, tikslių paaiškinimų apie santuokos metu pasiimtą 8109,36 Eur vartojimo kreditą ir kur tas kreditas buvo panaudotas, o prioritetą suteikė tik kreditavimo sutarčiai, nors ir šis rašytinis įrodymas nepatvirtina Atsakovo S. L. teiginio apie tai, kad jis žinojo, jog už šiuos pinigus bus perkamas būstas.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčijamas Pirkimo – pardavimo sandoris nėra apsimestinis sandoris ir kad tikroji turto pirkėja (įgijėja) Ieškovės M. L. mama

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje teigiama, kad aplinkybę, kad sandoris yra sudarytas ne to asmens, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi įrodyti asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį, taigi šiuo atveju Atsakovas S. L., tačiau Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad buto Pirkimo – pardavimo sandoris Atsakovo nurodomoje dalyje (dėl subjekto) buvo apsimestinis.

Kuom gi rėmėsi teisėjų kolegija priimdama tokią nutartį?

Teisėjų kolegija išaiškino, kad Pirkimo - pardavimo sutartyje pirkėja yra nurodyta A. B. (Ieškovės M. L. mama), kuri tiesiogiai dalyvavo sudarant sutartį, ją pasirašė, priėmė parduodamą butą, paėmė raktus, sumokėjo už jį 5792,40 Eur sutartyje nurodytą kainą. Atsakovas S. L. nurodytų aplinkybių nepaneigė.

Vertinant ginčijamo sandorio šalių ketinimus teisėjų kolegija pažymėjo, kad sudarant Pirkimo – pardavimo sandorį Atsakovas nedalyvavo, to neneigia ir pats Atsakovas.

Byloje nustatyta, kad Ieškovė M. L. su sutuoktiniu S. L. tiesiogiai nedalyvavo ginčo turto pirkimo derybose ir sudarant sandorį, nors tuo metu šeima gyveno ginčo bute.

Atsakovas S. L. nepateikė jokių argumentų, kurie paaiškintų, kodėl šalys turėjo sudaryti apsimestinį sandorį, kodėl Ieškovė viena ar kartu su Atsakovu nesudarė nekilnojamojo turto pirkimo sutarties.

Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių Ieškovės M. L. mamos A. B. (buto pirkėjos) ir trečiojo asmens Z. P. (buto pardavėjo) nurodytas aplinkybes t.y. kad A. B. (Ieškovės mama, buto pirkėja), sužinojusi apie kaimynės mirtį, su turto paveldėtoju Z. P. tarėsi dėl ginčo buto pirkimo, sumokėjusi avansą-pusę buto kainos, gavo buto raktus, bute apsigyveno Ieškovės ir Atsakovo šeima.

Nepaneigta ir Atsakovės A. B. (Ieškovės M. L. mamos, buto pirkėjos) nurodyta aplinkybė, kad butą ji pirkusi sau, norėdama užsitikrinti, kad netoliese gyvens viena iš dukterų.

Byloje taip pat neįrodyta, kad 8109,36 Eur vartojimo paskola, buvo panaudota ginčo buto įsigijimui.

Kolegijos nuomone, duomenų, jog sutuoktinių gauta vartojimo paskola buvo panaudota ginčo turtui įsigyti, nėra, o Atsakovas ir neįrodinėjo vartojimo paskolos gautų pinigų panaudojimo aplinkybių. Kolegija vadovavosi ieškovės paaiškinimais, kam buvo išleisti minėti pinigai.

Byla atsiduria Lietuvos Aukščiausiajame Teisme

Atsakovas nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo nutartimi, pateikė kasacinį skundą.

Kasacinėje byloje keliami teisės normų, reglamentuojančių apsimestinių sandorių negaliojimą (CK 1.87 str. 1 d.), sutarčių aiškinimą (CK 6.193 str.), įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo klausimai santuokinio turto padalijimo byloje.

Aplinkybę, kad sandoris yra sudarytas ne to asmens, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi įrodyti asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį, taigi šiuo atveju Kasatorius S. L.

Sprendžiant, ar sandoris buvo apsimestinis dėl jo subjekto, viena iš pagrindinių įrodinėtinų aplinkybių yra ta, ar asmuo, kuris sutartyje nurodytas kaip pirkėjas, turėjo pakankamai lėšų turtui įsigyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-26/2011).

Kasacinis Teismas sutiko su Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Atsakovė A. B (Ieškovės M. L. mama, buto pirkėja) nepateikė jokių įrodymų, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ji turėjo pakankamai lėšų Pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytam turtui įsigyti.

Tuo tarpu byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Ieškovės ir Kasatoriaus (sutuoktinių) šeimos turtinė padėtis ginčo sandorio sudarymo metu buvo geresnė, jie dirbo ir gavo didesnes pajamas, paėmė vartojimo paskolą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sutuoktiniai – Ieškovė su Kasatoriumi – prieš 10 dienų iki Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo gavo 8109,36 Eur  vartojimo paskolą, o ginčo butas buvo įsigytas už 5792,40 Eur.

Kasacinio teismo praktikoje suformuluota aktuali nagrinėjamai bylai sutarčių aiškinimo taisyklė, pagal kurią, kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius (sutartis), susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai (sutartys) aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-288/2009).

Aplinkybės, kad Atsakovė A. B. (Ieškovės M. L. mama) nepateikė įrodymų, kad turėjo lėšų nekilnojamajam turtui įsigyti, bei tai, kad sutuoktinių prieš buto pirkimą paimta vartojimo paskolos suma atitiko buto pirkimo kainą, turi esminę reikšmę vertinant, ar sandoris buvo apsimestinis dėl pirkėjo.

Pirmosios instancijos teismas šią teisiškai reikšmingą ginčo sprendimui aplinkybę įvertino tinkamai.

Tai visgi kam panaudota paimta vartojimo paskola?

Ieškovė detaliai aiškino, kam buvo panaudota paimta paskola (nors įrodymų nepateikė), tuo tarpu Atsakovas S. L. teigė, kad paskola buvo skirta šeimos būstui įsigyti.

Kasacinis Teismas išaiškino, jog Kreditavimo sutarties 9 punkte nurodyta, kad paskola skirta vartojimo reikmėms; paskola nėra skiriama konkrečiai prekei ar paslaugai įsigyti.

Vartojimo paskolą jos gavėjas gali panaudoti savo nuožiūra. Kasacinis Teismas laikė pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tikroji vartojimo paskolos paskirtis buvo nuosavo nekilnojamojo turto pirkimas.

Sprendžiant dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu dėl jo subjekto, svarbu nustatyti sutarties sudarymo tikslą, kas derėjosi dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, kam atsirado teisės ir pareigos po sutarties sudarymo.

Nors teismai nustatė, kad kasatorius nedalyvavo ginčo buto pirkimo derybose ir sudarant Pirkimo–pardavimo sandorį (dirbo kitoje vietovėje), tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kas yra tikrasis pirkėjas, nurodė, kad kasatorius kartu su Ieškove aptarė buto pirkimo sąlygas; valdė šį nekilnojamąjį turtą – mokėjo už jį mokesčius, remontavo, grąžino paskolą, nuolat jame gyveno ir pan.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino šalių pateiktus įrodymus ir teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių. Šis teismas vertino rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus: kreditavimo sutartį, pažymas apie Ieškovės ir kasatoriaus gaunamas pajamas, paeiliui sudarytų sandorių ryšį ir kt.

Ieškovė M. L. ir Atsakovė A. B. (Ieškovės M. L. mama, buto pirkėja) atsiliepime į kasacinį skundą nurodė, kad kasatorius nepagrindė, kaip pasireiškė jo įgaliojimas Ieškovei ieškoti ir pirkti butą. 

Kasacinis teismas, atskleisdamas CK 3.27 str. 1 d. nustatytą sutuoktinių pareigą būti vienas kitam lojaliems ir vienas kitą gerbti, remti moraliai, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar sutuoktinio poreikių tenkinimo, nurodė, kad sutuoktinis šeimoje ir už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio ir šeimos interesais, vengti asmeninių ir šeimos interesų supriešinimo.

Kolegija pažymėjo, kad paprastai visi sutuoktinių buitiniai klausimai sprendžiami tarpusavio susitarimu, nesudarant atskirų rašytinių susitarimų; nėra paneigta aplinkybė, kad taip buvo veikta ir nagrinėjamu atveju.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, pripažino buto Pirkimo–pardavimo sutartį bei Perdavimo–priėmimo aktą apsimestiniais (apsimestinis sandoris) dėl subjekto, t.y. pirkėjo ir konstatavo, kad ginčo butas visgi įsigytas santuokos metu už sutuoktinių lėšas ir yra jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir paliko galioti pirmos instancijos teismo sprendimą.